Literatūra

Literatūra > Antika

Euripidas

V a. pr. Kr. – tai Graikijos aukso amžius, kuriame ypač suklesti drama. Trys žinomiausi dramaturgai, palikę ryškų pėdsaką visoje dramaturgijos raidoje, – tai Aischilas, Sofoklis ir Euripidas. Jauniausias iš žymiųjų tragikų Euripidas (Εὐριπίδης, 480–406 m. pr. Kr.) gimė Atėnams priklausiusioje Salamino saloje, dvarininko Mnesarcho ir aristokratės Kleito šeimoje. Tačiau kiti šaltiniai, pavyzdžiui, Aristofanas, pateikia ir gerokai gėdingesnę Euripido kilmės versiją: galbūt Euripido tėvas buvo gerbiamas ir greičiausiai turtingas žmogus, bet motina Kleito turguje prekiavo vaisiais, o galbūt netgi buvo gana palaido elgesio moteris. Taip pat Antikos šaltiniuose pasakojama, kad dramaturgas gimė ypatingą dieną, 480 m. pr. Kr. rugsėjo 23-iąją, – tai buvo didžiausios graikų pergalės prieš persus Salamino jūrų mūšyje diena, tačiau galima spėti, kad šitai tėra vėlesnis mėginimas suteikti tragikui dar daugiau šlovės.
Kaip ir visi graikai, jaunystėje Euripidas rimtai užsiiminėjo sportu, gimnastika, sakoma, kad net laimėjo rungtynes tarp berniukų ir ketino varžytis olimpinėse žaidynėse, bet dėl jauno amžiaus nebuvo priimtas. Iš kitų išsiskyrė ypatingu dėmesiu tapybai, pats mėgino ja užsiimti, tačiau be didesnio pasisekimo. Žinoma, kad turėjo žmoną Melitą ir tris sūnus, galbūt ir dukterį, mirusią įkandus pasiutlige sergančiam šuniui, nors tai taip pat gali būti labai Euripido nemėgusio, kritikavusio ir net trijose komedijose – Acharnietės, Moterys Tesmoforijų šventėje ir Varlės – jį išjuokusio Aristofano patyčios. Euripidas mėgo bendrauti su to meto filosofais, bet laikė save bedievyste ir dangaus kūnų garbinimu apkaltinto filosofo Anaksagoro, taip pat iškalbos už pinigus mokytojų sofistų Protagoro ir Prodiko mokiniu, Sokrato draugu. Vėliau dėl ryšių su jais ir jų dėstomomis pažiūromis, kurios neretai laikytos nemoralaus ir beverčio mąstymo ženklais, komedijos autorių Aristofano, Kratino, Telekleido ir kitų buvo išjuoktas: argi tikėtina, kad saulė yra ne kovos vežimas, kuriuo dangumi važiuoja Dievas, o liepsnojanti žemių ar akmens masė? Kritiškos pažiūros tradicinės graikų religijos atžvilgiu justi ir Euripido dramose.
Atrodo, Euripidas buvo atsiskyrėliškos prigimties ir visiškai nedalyvavo visuomeniniame valstybės gyvenime, nebuvo nei vertinamas amžininkų, nei mėgstamas publikos, šlovės sulaukė tik gerokai vėliau. Artėjant gyvenimo pabaigai ryžosi palikti Atėnus ir persikelti į Pelą, pas Makedonijos karalių Achelają, kurio dvare ir sulaukė mirties. Po mirties jis pagerbtas ir gimtuosiuose Atėnuose: atėniečiai jo garbei supylė kenotafą, arba tuščią kapą, su epitafija, o Sofoklis pašlovino sukurdamas gedulingą giesmę.
Senovės Graikijoje religinių švenčių metu vykdavo tragedijų ir komedijų varžybos: Didžiųjų ir Mažųjų Dionisijų, taip pat Lėnajų. Būdamas gyvas Euripidas tik keturis kartus tokiose tragikų varžybose užėmė pirmąją vietą, penktą kartą apdovanotas jau po mirties. Tik kiek daugiau nei po šimto metų Euripidas tapo vienu mėgstamiausių poetų tarp graikų ir drauge su aukso amžiaus tragikais Aischilu ir Sofokliu iki mūsų dienų liko vienu iš ryškiausių pasaulinės literatūros autorių.
Manoma, kad Euripidas parašė daugiau nei 70 tragedijų, iš kurių mūsų dienas pasiekė 17: Alkestidė, Medėja, Herakleidai, Hipolitas apvainikuotasis, Hekabė, Heraklis, Maldautojos, Trojietės, Elektra, Ijonas, Ifigenija Tauridėje, Ifigenija Audidėje, Helena, Andromachė, Foinikės, Orestas ir Bakchantės, taip pat dvejotinos autorystės Resas. Išliko daug jo tekstų fragmentų ir viena satyrų drama Kiklopas – vienintelis satyrų dramos pavyzdys visoje antikinėje literatūroje.
Turinio atžvilgiu Euripido dramoms būdinga kažko naujo, neįprasto paieška, siekis atskleisti netradicinę pasaulėžiūrą. Kalbant apie kompoziciją, dažnai siekiama atrasti naują tragedijos formą, todėl dramaturgas neretai vadintas ateities poetu. Ilgi monologai, dialogai ar teksto pasažai, kai eilutė po eilutės dėstomi aršūs ginčai (toks pakaitinis veikėjų kalbėjimas dar žinomas kaip stichomitija), iš sofistų perimta retorika ir disputai išstumia ir užgožia pirmtakų gerokai labiau plėtotas choro giesmes. Aischilo dramų chorai – tarsi savarankiški ir svarbūs veikėjai, Sofoklio chorų vaidmenys gerokai trumpesni, chorai aktyviai nesikiša į veiksmus, o Euripidas chorui palieka tik epizodinio komentatoriaus vaidmenį. Jo dramose naujai pritaikoma muzika, didėja jos vaidmuo – Euripidas atranda, kad kuriama „muzikinė įtampa“ žiūrovus veikia ne menkiau nei aistros scenoje. Euripido dramos kupinos nuotykių ir siužeto įtampos, dažniausiai jų pabaiga būna netikėta dėl vieno iš dievų įsikišimo, dar žinomo kaip deus ex machina principas („dievo iš mašinos“, kai specialiu teatro įrenginiu į sceną nuleistas „dievas“ permaino visą dramos situaciją, nutraukia konfliktą, bet galutinai jo neišsprendžia). Dievai jo dramose, nors ir vadinami tradiciniais vardais, panašesni į vėlesniais laikais garbintą tai palankią, tai rūstaujančią atsitiktinumo deivę Tichę. Euripidas drąsiai keičia ir interpretuoja tradicinius mitus, panašiai kaip jo amžininkas Platonas kurė savitus filosofinius mitus.
Bene svarbiausia Euripido dramų naujovė – veikėjų vidinių jausmų ir slapčiausių aistrų atskleidimas: svarbus žmogaus vidaus pasaulis, pabrėžiami psichologiniai niuansai. Ne veltui tragikas vadinamas scenos filosofu: jis kuria giluminių žmogiškų aistrų kupiną tragediją ir atskleidžia, kaip įsisiautėjusios aistros atneša vien pražūtį ir kančią, sugriauna trapius žmonių likimus. Dramose keliami klausimai apie moters apsisprendimo laisvę, dorovinių sąvokų vertę, tradicinio religijos kulto reikšmę modernėjančioje visuomenėje, apie dievų esmę, žmogaus prigimtį.
Aischilas draminį konfliktą išsprendžia pasitelkęs kompromisą, Sofoklio tragedijų veikėjai įveikia neteisybę, priešus, nešlovę, ydas, trūkumus, o Euripido dramos dažniausiai paliekamos be vienareikšmio konflikto sprendimo. Pavyzdžiui, Lietuvoje dar menkai žinomoje Euripido tragedijoje Alkestidė klausiama, kokios yra meilės ribos, ką galima ir ko neįmanoma padaryti dėl mylimo žmogaus, kur baigiasi meilė ir prasideda egoizmas. Pagrindinių veikėjų Alkestidės ir Admeto drama kelia klausimą, ar tikrai verta atsisakyti savo likimo ir svajonių, numirti tam, kad išsaugotum vyro gyvybę. Veikėjai laidosi ironijos strėlėmis, stebina, verčia susimąstyti, o lėbaujantis Heraklis, pasirodo, nestokoja gyvenimiškos išminties ir tampa didžiausiu pjesės „mąstytoju“. Dioniso dvasios siautulys ir šėlas, daug choro aistrų ir Antikos spalvų – štai kur slypi euripidiškos dramos žavesys.
Aistrų tragedijai priklauso ir pagal vieną argonautų mito epizodą sukurta drama Medėja, kurioje pasakojama apie burtininkę iš Kolchidės. Tragedijoje Medėja siekia nubausti neištikimą vyrą nužudydama savo ir jo vaikus – argi ne tai atskleidžia barbarės ir graiko mąstymo skirtumus? Drama Bakchantės – veikiau filosofinė, joje pasakojama apie dievo Dioniso kulto atėjimą į Tėbų miestą ir tradicinės religijos šalininkų pasipriešinimą. Dramoje atskleidžiamas ir Tėbų karaliaus, Dioniso pusbrolio Pentėjo, racionalumas, ir po kalnus klajojančių Dioniso garbintojų bakchančių choro iracionalumas, ir ekstazės pilna įtikėjusio dievu palaima, ir blaivi netikinčio tvirtybė. Nubaudus Pentėją, jo skelbiama tiesa tarsi pralaimi, bet tuo pačiu išryškėja Dioniso žiaurumas, barbariškumas, o galutinis tragedijos konflikto sprendimas taip ir lieka neaiškus.
Taigi nors amžininkai labiausiai vertino Sofoklio dramas (poetų varžybas jis laimėjo 24 kartus), 13 kartų nugalėtoju buvo paskelbtas Aischilas, o Euripido pergalės tik 5. Tačiau vėlesniais amžiais kaip tik Euripido dramos buvo vaidinamos dažniau, ir šiais laikais jo kūriniai yra mėgstamiausi ir dažniausiai statomi iš visų Antikos dramaturgų: jį persako ir cituoja , Bibliotekoje, e, Seneka savo dramose ir t. t. Daugybė jo dramų veikėjų savarankiškai gyvuoja šiuolaikinių autorių kūriniuose, siužetus naudojo Pjeras Kornelis (Pierre Corneille), Viliamas Morisas (William Morris), Stiuartas Hilas (Stuart Hill) ir daugelis kitų. Ir mūsų teatro scenas 2013 m. pasiekė net dvi premjeros pagal Euripido dramas: tai Gintaro Varno režisuotos „Bakchantės“ ir Konstantino Bogomolovo „Mano tėvas – Agamemnonas“.

Raminta Važgėlaitė

Literatūra

Euripidas

Ar žinote, kad...